L. Kuzavas. Kodėl Lenkija traukia pramonę, o Lietuva praranda investuotojus?
Naujoji realybė skaudi: investicijos nėra patriotizmo ar simpatijų klausimas. Kapitalo srautai pasaulyje senka, o verslai renkasi tas šalis, kuriose veikia inovacijų ekonomika, yra moderni infrastruktūra ir pramonės parkų ekosistema. Logistikos srityje lyderiaujanti Lenkija – pavyzdys, kuris parodo, kad konkurencinę kovą laimi tie, kurie gali pasiūlyti nuspėjamą aplinką ir ilgalaikį potencialą.
Logistikos NT vystytoja „SIRIN Development“ aktyviai veikianti Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje nuolat stebi skirtumus tarp regionų. Pokalbiai su investuotojais rodo, kad Lenkija šiandien siūlo geresnę kapitalo grąžą – apie 15%. Savo ruožtu Baltijos valstybėse tokią grąžą pasiekti vis sunkiau, o konkrečiai Lietuvoje ją vis labiau stabdo stagnuojantis valdžios požiūris ir nenuoseklumas.
Be to, mūsų šalis brangsta – 2024 metais BVP vienam gyventojui jau sudarė 88% Europos Sąjungos vidurkio, Lenkijoje – 79%, taigi potencialą augti mūsų kaimynai turi didesnį negu mes. Visa tai taip pat nepraslysta pro investuotojų akis. „Investuok Lietuvoje“ duomenimis, tiesioginės investicijos Lietuvoje per pirmąjį šių metų pusmetį susitraukė 16 kartų, ir tai yra skaudūs signalai, rodantys, kad tampame mažiau konkurencingi investuotojams, kurie vertina kiekvieną procentą. Kokių žingsnių reikia imtis, kad sustabdytume šią tendenciją?
Investuotojo akimis: kur pralaimi Lietuva
Kaip verslininkui, investuotojui ir piliečiui man rūpi, kad investicijos Lietuvoje augtų. Logistikos ir pramonės NT sektorius tiesiogiai susijęs su darbo vietomis, eksportu ir ekonomikos atsparumu. O šiandien bet kuris vykstantis į kaimyninę šalį automobiliu pastebi – kol Lietuva svarstė, Lenkija statė – kelius, geležinkelius, pramonės parkus, uostus ir logistikos mazgus. ES lėšos ten buvo panaudotos maksimaliai praktiškai: ne fasadams, o ekonominiams koridoriams, kurie šiandien veikia kaip deguonis pramonei ir eksportui.
Lenkijos kelių ir geležinkelių tinklas jungia pagrindinius regionus taip efektyviai, kad kroviniai juda greičiau nei didelėje dalyje Vakarų Europos. Gdansko jūrų uostas tapo pagrindiniu konteinerių centru Baltijos jūroje. Be to, prie Varšuvos vystomas didžiausias Centrinėje ir Rytų Europoje transporto mazgas „Centralny Port Komunikacyjny“, kuris dar labiau sustiprins Lenkijos kaip logistikos centro poziciją.
Lietuvos situacija priešinga. Pagrindinė šalies ašis Vilnius–Kaunas–Klaipėda yra perkrauta. Skersinis maršrutas Kalvarijos–Kaunas–Ryga remontuojamas, transporto pralaidumas auga, tačiau per lėtai. Pramonės parkai dėl biurokratinių trukdžių vystosi savo tempu, infrastruktūra dažnai neatitinka investuotojų poreikių, geležinkelio linijų vystymas stringa, o uosto pajėgumai nedidėja.
Maža to, kad turime problemų su transporto koridoriais, konkurencingumą prarandame ir energetikos srityje. Štai elektros kaina verslui šiandien Lietuvoje yra kone dvigubai didesnė nei Lenkijoje (1,88 €/kWh ir 0,98 €/kWh). Panašu, kad aklas žaliųjų madų vaikymasis veda prie to, kad turime brangią elektrą, o ilgalaikiai strateginiai sprendimai toliau šlubuoja.
Pramonės specializacija – strategijos dalis
Lenkija šiandien turi aiškiai suformuotą pramonės vystymo strategiją, kuri veikia realybėje. Netoli Vokietijos esančioje Silezijoje koncentruojasi automobilių pramonė, Poznanės regione – logistika ir sandėliavimas, Žešuve – gynybos pramonė, Gdanske – jūrų transportas ir technologijos, Lodzėje – tekstilė ir greito apyvartumo prekės.
Regioniniai centrai veikia kaip ekosistemos: greta gamyklų steigiasi tiekėjai, subrangovai, logistikos įmonės, kompetencijų centrai ir mokymo įstaigos. Investuotojas mato aiškų specializacijos žemėlapį ir žino, kad nuėjęs į bet kurį iš šių regionų ras visą reikalingą verslo infrastruktūrą nuo pirmos dienos.
Lietuvoje tokio žemėlapio nėra. Miestų strateginiuose planuose pramonės zonos egzistuoja formaliai – nėra nei krypčių, nei infrastruktūros, nei strateginių sprendimų. Kauno rajonas bene vienintelis ryškesnis pavyzdys, kur matyti kryptingas judėjimas pagal Lenkijos modelį: aiškiai suplanuotos zonos, užtikrinta energetinė infrastruktūra, kelių pralaidumas ir reali plėtra. Todėl ir rezultatai akivaizdūs.
Klaipėda visiškai priklausoma nuo plėtros vizijos neatrandančio jūrų uosto. Panevėžys ir Šiauliai, turėdami didelį potencialą, dažnai lieka už borto – pramonė išsibarsčiusi, elektros plėtrai trūksta. Vilniuje situacija dar sudėtingesnė: miesto planavimo logika iki šiol remiasi sovietmečio laikų schemomis – niekas nežino, kur sostinėje turi būti pramonė ir kokios infrastruktūros jai reikia. Liepkalnio sankryžos pavyzdys parodė, kas nutinka, kai strateginiai sprendimai daromi puse rankos – tik pastačius sankryžą buvo pamatyta, kad ji negali atlaikyti realių automobilių srautų.
Kai nėra strategijos, tuomet ir gauti statybų leidimą tampa iššūkiu. Anksčiau užtrukdavome 6 mėn., dabar – 9 mėn., o, pavyzdžiui, Lenkijoje tai padaryti galima du-tris kartus greičiau. Gamybai reikalinga elektra, vanduo, privažiavimai, geležinkelis ir laiku pajungiamos komunikacijos. Realybė rodo, kad elektros prijungimas prie pramonės sklypų Lietuvoje vis dar gali trukti 2-3 m. Rezultatas paradoksalus: modernų, aukštos kokybės objektą Lietuvoje galime pastatyti super greitai, bet prijungti prie tinklų ar transporto koridorių – ne visada.
Reikia suprasti, kad nė vienas investuotojas nenori būti pirmas, kuris atvykęs pats „prasikasa sau kelią“. Jis renkasi vietą, kurioje ekosistema jau veikia, rizikos minimalios, o pramonė yra specializuota strategijos dalis. Šiandien tokias sąlygas užtikrina Lenkija, o Lietuvai, Latvijai ir Estijai reikia išmokti šias naudingas pamokas.
Metas keisti verslo kultūrą
Dar vienas skirtumas, kurį labai aiškiai mato investuotojai, yra verslo kultūra. Lenkijoje ji formavosi didelėje, konkurencingoje rinkoje, todėl ten verslas turi daugiau agresyvumo, dinamiškumo ir greitai mokosi. Brokeriai Lenkijoje atveda iki 90% verslo, derybos ten intensyvesnės, standartai aukštesni, nes įmonės pripratusios konkuruoti dideliu mastu.
Lietuvoje situacija kitokia. Turėdami mažesnes rinkas ir dažnai oligopolines struktūras, esame linkę pasikliauti patogiais, įprastais modeliais, o ne agresyvia konkurencija. Lietuvos įmonės, kurios bando žengti į Lenkiją, neretai patiria šoką – ten spaudimas kainoms didesnis, komerciniai procesai greitesni, o konkurencija globali. Bet būtent tokia aplinka generuoja produktyvumą ir skatina investuotojus rinktis šalį, kurioje verslas juda greitai.
Lenkija šiandien pritraukia ne tik tradicines investicijas iš Vokietijos, Skandinavijos ar JAV. Didelė dalis kapitalo ateina iš įmonių, kurios pasitraukė iš Ukrainos prasidėjus karui, arba kitų Rytų šalių tiekėjų, kurie nenori veikti šalia Rusijos sienos. Kapitalas persiskirsto, o mūsų kaimynai jį sėkmingai sugeria, nes turi tai, ko reikia – infrastruktūrą, žmones ir verslo kultūrą, kuri leidžia įmonėms veikti iškart.
Teoriškai Lietuva taip pat galėtų vilioti besitraukiantį kapitalą, tačiau tam įtakos turi ir nenuspėjama mokestinė aplinka. Mokesčiai kaitaliojami dėl trumpalaikių politinių tikslų, todėl investuotojai mato ne tiek mokestinę naštą, kiek nuolatinį neapibrėžtumą. Matyt, reikia nustoti eksperimentuoti ir apsispręsti, kurios verslo šakos yra prioritetinės ir tuo grįsti mokestinius sprendimus. Investuotojai nori jausti užtikrintumą dėl savo investicijų, o jei to nebus, jie ieškos vietos kitur.
Lietuvoje investuotojai vis dažniau susiduria su papildoma finansine našta, ypač Vilniuje, kur prie standartinės infrastruktūros plėtros įmokos savivaldybės taiko ir įvairius papildomus vietinius mokesčius bei reikalavimus, kurie projektų sąnaudas gali padidinti milijonais. Tuo tarpu Lenkijoje situacija iš esmės priešinga: šalis aktyviai konkuruoja dėl investuotojų, taiko lengvatas per „Polish Investment Zone“ ir kitas specialiąsias ekonomines zonas, mažina mokesčių naštą, paprastina reguliavimą ir realiai mažina investicijų pradžios kainą. Rezultatas – Lietuvoje plėtotojas dažnai pradeda projektą su papildomais kaštais, o Lenkijoje – su paskatomis, kurios tiesiogiai gerina investicijų grąžą.
Egzistuoja ir darbo rinkos spąstai – prastėjanti demografinė padėtis, siunčianti signalus, jog tampame senstančia visuomene, kurios kompetencijos neatitinka nūdienos lūkesčių. Kalbame, kad reikia technologijų specialistų ir tuo pačiu metu ketiname atsisakyti matematikos privalomojo egzamino. Sakome, kad norime būti konkurencingi, bet diskutuojame apie 4 darbo dienų savaitę ir darbą iš namų. Reikia suprasti, kad drastiškai demografijos nepakeisime, tačiau galime keisti imigracinę politiką, švietimą, darbo kultūrą. Kalbos apie 4 dienų darbo savaitę, kai pusė iš jų dirbama namie, neskatina steigti nei gamyklų, nei planuoti naujų investicijų, tą reikia žinoti aiškiai.
Taigi iš esmės Lenkija laimi dėl savo verslumo ir dėl to, kad žiūri į pramonę ir logistiką kaip į ekonomikos stuburą. Savo ruožtu Lietuvai taip pat reikia kelių aiškių, greitų ir įgyvendinamų sprendimų. Pirmiausia – stabilumo. Mokesčių režimas turi būti fiksuotas ilgam laikotarpiui, nes bet kokia pramonės investicija planuojama 10–20 m. į priekį.
Antra, infrastruktūra turi būti ruošiama iš anksto. Reikalingas regionų žemėlapis, reikalinga strategija ir aiškumas, kur vystysis pramonės zonos – gamyklos, IT ir duomenų centrai, gynybos pramonės objektai. Lietuvoje vis dar gaji praktika – suteikia sklypą, o paskui sprendžia, kaip iki jo atvesti elektrą. Turi būti atvirkščiai, nes investuotojas laukia ne pažadų, o vietos, į kurią galėtų įsikraustyti greitai ir be jokių trikdžių.
Trečia: jei Lietuva nori realiai konkuruoti su Lenkija, turi įrodyti, kad yra patikima ir nuosekli valstybė. Investuotojams svarbiausia šalis, kuri laikosi savo žodžio, nekeičia taisyklių žaidimo viduryje ir turi ilgalaikę, partijų susitarimu grįstą strategiją – nuo demografijos ir imigracijos iki kelių tinklo, švietimo ir pramonės krypties.
Kadaise siekėme Europos vidurkio ir jį pasiekėme, tačiau dabar turime atsakyti į svarbesnį klausimą: kur būsime po 20 metų? Ar judėsime Airijos keliu, ar liksime Portugalijos trajektorijoje? Kokias aukštos vertės pramonės šakas norime matyti Lietuvoje? Jei tokio aiškaus kurso nėra, kapitalas natūraliai renkasi šalis, kuriose žaidimo taisyklės nekinta.
Daugiau skaitykite: https://www.vz.lt/izvalgos/2025/12/02/l-kuzavas-kodel-lenkija-traukia-pramone-o-lietuva-praranda-investuotojus-577527