L. Kuzavas. Vidutinybės spąstai: kodėl Lietuvos ekonomikai reikia strateginių sprendimų

Visi džiaugiamės, kad Lietuva auga, kad vejamės išsivysčiusią Europą, tik ar nepapulsime į vidutinybės spąstus? Ekonomistai prognozuoja, kad tapsime per brangūs taip ir netapę kokybiški. Ankstesnysis kuras, kuris varė Lietuvos ekonomiką baigiasi, taigi, reikia naujų strateginių sprendimų.

Prieš pradedant investuoti Lietuvoje kiekvienam investuotojui kyla šimtai klausimų. Ar čia saugu? Ar čia tvaru? Ar ši šalis pajėgi konkuruoti pasauliniu mastu ir garantuoti pelningą investicijų paketą?Mums kaip investuojančiam verslui, šie klausimai yra lygiai taip pat svarbūs. Motyvacija paprasta – norint augti, reikia, kad ir Lietuvos ekonomika augtų. Vystytojai stiprėja kartu su šalies ekonomika, taigi, jei auga verslas, augame ir mes.

Deja, realybė nedžiugina. Lietuvos banko duomenimis, pirmąjį 2025 m. ketvirtį, tiesioginių užsienio investicijų srautas, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai krito trečdaliu (30,1%), iki 352 mln. Eur. Antrąjį ketvirtį investicijos augo 4,8%, tačiau pusmečio rezultatas ir toliau atsilieka nuo 2024-ųjų. Bėgant ketvirtiesiems geopolitinių įtampų ir augančios konkurencijos metams, šalies ekonomika yra alkana ir laukia naujų strateginių sprendimų. Investuotojai ieško ne vien tik grąžos, bet saugumo, patikimos infrastruktūros, garantuoto energijos tiekimo ir kvalifikuotos darbo jėgos.

Grąža tokia pati – rizika didesnė

Investuotojų logika paprasta: kapitalas keliauja ten, kur galima uždirbti stabiliai ir saugiai. Štai Lietuvoje vidutinė metinė investicijų grąža siekia apie 15% – panašiai kaip ir Lenkijoje. Tai lygis, kuris daugeliui tarptautinių investuotojų yra priimtinas. Rinkoje yra pažadų apie 20% metinę grąžą, tačiau dažniausiai lieka tik išimtimis.

Nuo 2025 m. sausio 1 d. Lietuvoje įsigaliojo naujas pelno mokesčio tarifas – 16% (anksčiau buvo 15%). „Ernst & Young“, Finansų ministerijos ir „KPMG“ duomenimis, mūsų tarifas vis dar atrodo konkurencingas, tačiau jis nebėra išskirtinis. Latvijoje pelno mokestis siekia 20%, Estijoje – faktiškai 22% (apmokestinama tik išmokant pelną), Lenkijoje – 19%. Dar didesnį kontrastą rodo Airija – 12,5%, kur įvairios lengvatos efektyvią mokesčių naštą sumažina net iki 2–4% Panašų tarifą kaip Lietuva turi ir Rumunija – 16%, tačiau ji papildomai išnaudoja savo logistinę padėtį, būdama arti Vokietijos ir Turkijos rinkų.

Šie skaičiai rodo, kad Lietuva toli gražu nėra „mokesčių rojus“. Vien tik palankus tarifas šiandien nebeužtikrina investicijų patrauklumo. Priežastis – geopolitinė įtampa, dėl kurios mūsų šalis vertinama kaip didesnės rizikos rinka. Esame pasienis, pafrontė, mokesčiai kinta, vyriausybės atsistatydina. Todėl investuotojai, rinkdamiesi tarp Lietuvos ir kitų valstybių, jau reikalauja papildomos „premijos“ už riziką.

Tai reiškia, kad kova dėl kapitalo vyksta ne vien globaliu mastu, bet ir čia pat – Baltijos šalių regione. Latvija, Estija ir ypač Lenkija taip pat siūlo konkurencingus sprendimus, o investuotojai renkasi ten, kur mažesnė rizika – arba geresnė premija - ir užtikrinta infrastruktūra. Taigi Lietuva, norėdama išlikti patraukli, privalo užtikrinti saugumą, energijos prieinamumą, logistikos efektyvumą ir kvalifikuotą darbo jėgą. Nes kol mes diskutuojame apie mokesčius, horizonte jau formuojasi nauji iššūkiai – nuo globalios konkurencijos iki priešiškų valstybių dronų. 

Penki Europoje pasiteisinę sprendimai

1.  Investuotojų skatinimas  – nuo lengvatų iki ekosistemos

Mokesčių gal ir nesumažinsime, bet lengvatas taikyti reikia. Lietuvai būtų naudinga kurti stiprius tikslinius investicijų paketus: aiškiai apibrėžtas lengvatas tyrimams ir eksperimentinei plėtrai, privataus ir viešojo kapitalo partnerystei. Taip pat specializuotas programas gamybai, duomenų centrams, dronų gamykloms ir t.t. Geras Airijos pavyzdys – iki 2023 m. ten galiojo 25% mokestinis kreditas visoms tyrimų ir plėtros išlaidoms, o 2024 m. jis buvo padidintas iki 30%.

Norint sėkmės regione, reikia galvoti apie ekosistemą – kokias veiklas mūsų šalyje norėtų vystyti investuotojai? Pas mus dažnai galvojama, kad kuriant laisvąją ekonominę zoną (LEZ) užtenka žemės ir mokesčių lengvatos. Tai yra netiesa, nes žemė be infrastruktūros, be kelių, elektros, susisiekimo su transporto mazgais, tinkama tik ūkinei veiklai.

Po Europos šalis naršo tų pačių gamyklų atstovai, jų analizė – labai plati. Vertinami visi ekosistemos aspektai – logistika, elektros energija, tvarumas. Dėl to tokios šalys kaip Lenkija ar Rumunija kuria specializuotas laisvąsias ekonomines zonas, pavyzdžiui, skirtas bendradarbiavimui su Vokietija, Turkija ar Čekija. Taip stiprinama integracija ir sinergija. 

2. Tobulinti susisiekimą ir logistiką 

Logistikos požiūriu Lietuva yra patraukli – čia visada susikirsdavo keliai tarp Rytų ir Vakarų, Pietų ir Šiaurės. Net ir dabar turime puikią progą tapti dar vienu tiltu tarp Lenkijos, Vokietijos ir Šiaurės šalių  – Suomijos, Švedijos, Norvegijos, tačiau vis dar šlubčiojame puse kojos.

Viena pagrindinių mūsų šalies problemų – oro transportas. Nei Vilniaus, nei Kauno oro uostai ligi šiol neturi centralizuotų krovinių mazgų („cargo hub“), nors planai kuriami ir tvirtinami jau keletą metų. Pagrindinių magistralių ir kelių kokybė Lietuvoje vis dar yra dramblys kambaryje, kurio lengviau nematyti, kai Lenkija ar Latvija per keletą metų parodė neįtikėtiną pažangą.

Turime sėkmės pavyzdžių, Kauno LEZ yra šalia oro uosto, magistralinių kelių, Kauno tyrimo ir plėtros centrų, universitetų. Čia kaupiasi technologinis ir žmogiškasis kapitalas. Savo ruožtu Rygoje vystoma LEZ vienoje teritorijoje integruos geležinkelio, jūrų ir oro uostus. Taigi, visapusiškos investicijos į kelių, jūrų ir oro transportą bent jau priartins mus prie siekio auginti konkurencingumą.

3. Energetikos infrastruktūra – reikia jau šiandien 

Jokia pramonė negali augti be stabilios ir pigios elektros energijos, o Lietuvoje ši problema – realus verslo barjeras. „SIRIN Development“ su tuo susiduria tiesiogiai – štai Vilniuje naujam objektui sunku gauti net 100 kW galios. Vienam naujam objektui, kuriam reikia bent 1 MW, prijungimo terminas – 2027 m. vidurys. Kitaip tariant, investuotojas, planuojantis gamyklą ar technologijų parką, Lietuvoje priverstas laukti 2 m., kol gaus galimybę veikti. Natūralu, kad daugelis tokiu atveju renkasi Lenkiją, kur elektros prieinamumas užtikrinamas greičiau ir be tokių apribojimų.

Tokios skaudžios situacijos rodo, kad energetikos politikos įgyvendinimas negali būti atidėliojamas. Sprendimai, kurių reikia Lietuvoje, apima tiek šiandieną, tiek ateitį. Artimiausiu metu būtinas elektros tinklų modernizavimas ir laikini pajėgumų sprendimai, kurie leistų bent iš dalies patenkinti augančią paklausą. Ilgalaikėje perspektyvoje verta kalbėti apie branduolinę energetiką, mažųjų modulinių reaktorių diegimą ir aiškią valstybės viziją dėl elektros kainodaros bei prieinamumo.

Be tokio plano Lietuva negali tikėtis pritraukti nei duomenų centrų, nei gynybos pramonės, nei didesnių gamybos projektų. Elektros trūkumas nūdienos pasaulyje yra ne tik infrastruktūros, bet ir reputacijos problema: investuotojai į mūsų šalį žvelgia atsargiai, nes šiandien nesame pajėgūs užtikrinti net bazinių poreikių.

4. Švietimas – biotechnologijos, inžinerija, IT ir DI

Kalbant apie užsienio investicijas, mokesčių aplinka, logistika ar infrastruktūra yra tik dalis lygties. Verslui lygiai taip pat svarbu žinoti, ar šalyje yra pakankamai kvalifikuoto personalo, galinčio dirbti aukštos pridėtinės vertės sektoriuose. Ir čia Lietuva susiduria su rimta problema. Štai biotechnologijų sektoriuje pas mus dirba vos 4,8% specialistų – mažiausiai visose Baltijos šalyse. Tai reiškia, kad norėdami pritraukti tarptautines biotechnologijų įmones, šiandien mes net neturime pakankamos kritinės masės žmonių, galinčių dirbti laboratorijose, tyrimų centruose ar gamyklose.

Gynybos pramonei reikės inžinierių, tačiau jų skaičius taip pat ribotas. Paradoksalu, bet DI amžiuje išgyvename IT specialistų badą. Nors 2025 m. informatikos ir kompiuterių mokslų studijos yra antroje vietoje pagal populiarumą tarp stojančiųjų, paklausa auga greičiau nei pasiūla. Inžinerija pagal pasirinkimus nepatenka tarp dešimties pirmųjų studijų krypčių. Mūsų jaunimas linksta prie medicinos, teisės, psichologijos, o technologinės sritys sunkiai konkuruoja dėl „TikTok“ kartos dėmesio.

Startuolių kultūra bręsta, tačiau be augančio studentų srauto universitetuose ir profesinėse mokyklose ji gali nuvysti labai greitai.  Be to, švietimas tampa strateginiu klausimu ne tik ekonomikos, bet ir nacionalinio saugumo požiūriu. Jei Lietuva nori būti gynybos pramonės, biotechnologijų ar IT kompetencijų centru regione, investicijas į žmonių ugdymą reikia planuoti sistemiškai. Tai nėra projektas penkeriems metams, o ilgalaikis, dešimtmečius apimantis įsipareigojimas, kurio rezultatai matysis tik po ilgesnio laiko.

5. Pozicionuoti ilgalaikes plėtros kryptis

Nors ir kaip norėtume, Lietuva negali bandyti būti visų sričių lydere – būtina apsispręsti dėl kelių prioritetinių sektorių, kuriuose šalies pranašumai būtų aiškūs ir ilgalaikiai. Viena akivaizdžių krypčių – gynybos pramonė. Ji reikalauja inžinierių, patikimo elektros tiekimo ir tinkamai paruoštų laisvųjų ekonominių zonų, tokių kaip Šiauliuose ar Kaune. Tai sektorius, kuriame investicijos derinasi su nacionalinio saugumo poreikiais, todėl sprendimas čia turi strateginę reikšmę. Duomenų centrų plėtra taip pat galėtų tapti Lietuvos stiprybe, tačiau čia ir būtinos tos pačios sąlygos: pigi elektros energija ir stabilus interneto ryšys. Be jų konkurencija su pigia elektra ir gera infrastruktūra garsėjančia Skandinavija bus pralaimėta dar starto linijoje.

Antroji kryptis – lengvoji pramonė, galinti kurti aukštą pridėtinę vertę ir kartu išlikti mažiau tarši. Tam reikia patikimos infrastruktūros bei lankstesnės reguliacinės aplinkos, kitaip konkuruoti su Lenkija šansų neturime. Koncentruotis vertėtų į maksimalią pridėtinę vertę kuriančią pramonę, nes pigia darbo jėga konkuruoti jau negalime, koją čia kiša ir efektyvumo stoka.

Trečioji kryptis – aukštosios technologijos, tyrimai ir plėtra. Chemijos, biotechnologijų, lazerių ir lustų gamybos pramonė, kurios demonstruoja puikius rezultatus pasauliniu mastu. Skaitmenizavimas, automatizacija ir naujų technologijų diegimas taip pat glaudžiai siejasi su tyrimais ir plėtra. Tik tam reikia suderinti ekonomikos ir švietimo, verslo, investuotojų ir politikų interesus. ES parama gali katalizuoti projektus, tačiau juos vis tiek turės įgyvendinti tam kvalifikaciją turintys specialistai. 

Šiandien Lietuva nebeturi prabangos atidėlioti. Investuotojai renkasi greitai ir pragmatiškai: jie žiūri, kur yra žmonių, keliai, elektra, internetas ir aiški vizija. Jei bet kurio iš šių elementų trūksta – užbuksuosime. Mokesčių lengvatos, energetika, švietimas ir pasirinkti konkretūs prioritetiniai sektoriai – tai grandys, kurios tarpusavyje susijusios. Silpna viena grandis – silpna visa grandinė. Todėl laikas rinktis ir veiksmus grįsti konkrečiais projektais, o ne deklaracijomis.

Nuoroda į straipsnį: https://www.vz.lt/izvalgos/2025/09/04/l-kuzavas-vidutinybes-spastai-kodel-lietuvos-ekonomikai-reikia-strateginiu-sprendimu-572532